„Vyrų linija“ ir „Nelik vienas“ – nuotolinės pagalbos visos Lietuvos vyrams linijos

2025 liepos 15 d.

2025 metais Klaipėdos pagalbos vyrams centras (direktorius Darius Docius) ir Kauno apskrities vyrų krizių centras (direktorė Dovilė Bubnienė), apjungę specialistų ir savanorių pajėgas, kartu vykdo bendrą projektą „Kompleksinė nuotolinė pagalba visos Lietuvos vyrams“ ir teikia nemokamą kompleksinę nuotolinę pagalbą vyrams, besikreipiantiems  iš bet kurios Lietuvos vietos. Tokiu būdu Lietuvos vyrai gali išvengti kelionės, laiko praradimo ar viešo susitikimo su specialistu, kas ypač svarbu vyrams, norintiems išlaikyti savo privatumą.  „Vyrų linija“ ir „Nelik vienas“ – tai pagalbos ir supratimo erdvė vyrams, kuriems sunku kalbėti, bet dar sunkiau tylėti.
Čia telefonu ar laiškais besikreipiantis vyras gali:

• pasakyti, kad jam sunku,
• pripažinti, kad bijo,
• kalbėti apie pyktį, kaltę, vienatvę,
• ieškoti savęs be baimės būti teisiamam.

Tai ne šiaip psichologinė pagalba ar emocinė parama. Tai žmoniškas santykis, kuris padeda grąžinti vyrui ryšį su savimi ir su kitais.

Šiame straipsnyje – apie „Vyrų linijos“ vadovę Dovilę Bubnienę ir „Nelik vienas“ vadovą Darių Docių.

Dovilė Bubnienė, „Vyrų linijos“ iniciatorė, Kauno apskrities vyrų krizių centro viena iš steigėjų, „Vyrų linijos“ iniciatorė

Prieš keliolika metų nusižudė mano brolis. Tai buvo akimirka, kai pasaulis subyrėjo į tūkstančius klausimų – kodėl? Kodėl jis negalėjo pasakyti, kad jam sunku? Kodėl jis turėjo atrodyti stiprus, kai viduje griuvo? Kodėl mes, visuomenė, vis dar bijome girdėti vyrų skausmą? Kiek vyrų kasdien tyliai kenčia, bet niekam to nepasako? Tada atėjo suvokimas, jog vyrams trūksta vietų, kur vyrai gali būti tikri. Be kaukių. Be gėdos. Be reikalavimo būti „stipriais“.  Nes vyrai dažnai mokomi ištverti, o ne kalbėtis. Vaikystėje jiems sako: „nebūk mergaitė, nesiskųsk, susiimk.“ Suaugę jie tampa tais, kurie turi „viską suvaldyti“. Bet kai skausmo per daug – jie užsidaro, geria, smurtauja, bėga arba... tiesiog išeina. Taip 2009 m. atsirado  Kauno apskrities vyrų krizių centras. Esu viena iš jo steigėjų. Nuo to laiko suteikta pagalba daugybei ne tik Kauno miesto ir rajono, bet ir visos Lietuvos vyrams.

O prieš penkis metus  gimė ir nuotolinės pagalbos vyrams „Vyrų linijos“ iniciatyva. Kam to reikia?  To reikia mums visiems. Nes kai vyras kenčia, kenčia ir jo aplinka. Kai jis keičiasi, keičiasi ir jo aplinka. Tikiu, kad pagalba vyrams – tai investicija į visos visuomenės emocinę sveikatą. Kai išmokstame kalbėti apie skausmą, atsiranda vietos gyvenimui. „Kartais viskas prasideda nuo vieno žmogaus, kuris ištaria: Aš negaliu taip daugiau gyventi. Ir nuo kito, kuris atsako: Tu ne vienas. Būtent todėl egzistuoja „Vyrų linija“.

Darius Docius, „Nelik vienas" vadovas, Klaipėdos pagalbos vyrams centro direktorius

Kartais gyvenime tavo kelią nulemia ne tu, o kažkas kitas. Mano atveju – tai buvo mano žmona, kuri mano keturiasdešimtmečio proga nupirko bilietą į vyrų stovyklą. Tada aš nė neįsivaizdavau, kad tokia dovana taps lūžio tašku ne tik mano gyvenime, bet ir taps tiltu į pagalbą šimtams vyrų visoje Lietuvoje. Toje stovykloje, tarp ekstremaliųjų veiklų ir atvirų pokalbių su skirtingo amžiaus vyrais, supratau vieną paprastą tiesą – kai vyrai gauna erdvę kalbėtis be vertinimo, atsiveria jų pažeidžiamumas, tikrosios problemos, gilūs ir skaudūs išgyvenimai. Tai sukuria lauką, kuriame esama ne vienam tokiam su tokia istorija, kad dauguma yra buvę arba irgi yra panašioje situacijoje. Tą patį jausmą vėliau pajutau vesdamas atvirumo ratus, kuriuos organizuodavau Pajūrio vyrų klube Klaipėdoje.

Kai 2021-aisiais Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro vadovė Dalia Puidokienė paklausė, ar sutikčiau prisidėti prie emocinės paramos vyrams linijos „Nelik vienas" kūrimo, nedvejodamas sutikau, supratau, kad tai galimybė padėti šimtams vyrų visoje Lietuvoje.

Per penkis Emocinės paramos vyrams linijos „Nelik vienas“ veiklos metus sulaukėme virš 17 tūkstančių skambučių. Kiekvieną vakarą, nuo 17 iki 22 valandos, telefono liniją priima specialiai apmokyti savanoriai iš visos Lietuvos – žmonės, kurie moka ne spręsti vyrų problemas, o išklausyti ir suteikti pirminę emocinę pagalbą. Anonimiškumas ir konfidencialumas čia tampa neįkainojamu – vyras gali paskambinti iš bet kurios Lietuvos vietos, jam nereikia eiti į įstaigą, nereikia bijoti, kad kas nors sužinos.

Prisimenu vakarą, kai pats priėmiau skambutį iš vyro (amžius apie penkiasdešimt). Jis kalbėjo ramiai, bet už tų žodžių jautėsi tuštuma. Pasakojo, kad vaikai suaugę, gyvena savo gyvenimus, žmona po ligos pusmetis kaip mirė. "Esu kaip baldas, kuris tiesiog stovi kambaryje, bet niekas jo nenaudoja. Niekam nebesu įdomus. Niekam nereikalingas." Kalbėjomės ilgai. Ne apie tai, kaip jis turėtų jaustis ar ką turėtų daryti. Tiesiog kalbėjomės apie tai, kas jį kadaise džiugino, ką jis svajojo daryti, bet niekada neturėjo laiko. Po kelių savaičių jis paskambino vėl. Pasakė, kad užsirašė į keramikos užsiėmimus ir pirmą kartą per dvidešimt metų pajuto, kad daro kažką sau. "Tas pirmas pokalbis parodė, kad galiu kalbėti. Kad galiu būti išklausytas. Pokalbyje atradau viltį į kurią dabar kabinuosi."

Dirbdamas kaip geštalto psichoterapijos praktikas ir smurtinio elgesio keitimo grupių vadovas, matau, kaip krizė izoliuoja žmogų „už sienos“, už kurios atrodo, kad niekas jo nesupranta. Emocinė parama gali tapti kaip „žibintas tamsoje“. Ji gali parodyti, kad kelias egzistuoja ir kad yra žmonių, kuriems nuoširdžiai rūpi ir pasiruošusių pabūti pokalbyje šalia. Kartais užtenka vieno pokalbio, kad vyras suprastų – jis gali kreiptis pagalbos be gėdos ar baimės būti nesuprastam, nuvertintam.

Statistika rodo, kad Lietuvoje savižudybių skaičius pamažu mažėja, ir tikiu, kad tokios pagalbos linijos kaip „Nelik vienas" ir „Vyrų linija" prisideda prie šio pokyčio. Po penkių metų, po tūkstančių skambučių, kartais paklausiu savęs – kas mane laiko šiame darbe? Ir atsakymas paprastas: suvokimas, kad kiekvienas skambutis gali gelbėti gyvybę. Kad kažkur Lietuvoje šįvakar gali skambinti vyras, kuris jaučiasi vienas ir neturi kur daugiau kreiptis. Ir jei mes atsiliepiame – visų pirma, skambinantysis nelieka vienas su savo sunkumais, o jei pavyks su juo užmegzti ryšį, gal pavyks įžiebti ir viltį kabintis į gyvenimą.